Vėlinių naktį kapinės nušvinta tūkstančiais žvakių liepsnelių. Tai – šviesos jūra, simbolizuojanti atminimą, pagarbą ir meilę išėjusiems artimiesiems. Tačiau kartu tai plastiko ir stiklo kalnai, kuriuos paliekame po savęs.
Ar susimąstome, kiek šiukšlių susidaro po šios vienintelės nakties? Kiek tonų plastiko atsiduria sąvartynuose, teršdami aplinką? Ar tikrai mirusiesiems reikia tiek daug plastiko? Kasmet po Vėlinių kapinių darbuotojai renka dešimtis, o kartais ir šimtus tonų atliekų. Didžiąją dalį šių atliekų sudaro plastikinės žvakių tūtelės, vienkartiniai žvakių indai, dirbtinės gėlės ir kiti panašūs daiktai. Plastikas – medžiaga, kuri suyra labai lėtai, o deginant išskiria kenksmingas medžiagas. Taigi, kiekvieną kartą uždegdami žvakę plastikiniame indelyje, prisidedame prie aplinkos taršos.
Ar toks yra mūsų tikslas, pagerbiant mirusiuosius? Žinoma, žvakės kapinėse turi gilią simbolinę reikšmę. Liepsna simbolizuoja amžinąją ugnį, prisiminimą ir ryšį su išėjusiais. Tačiau ar tikrai turime būtent plastiku ir stiklo duženomis apvilkti šį simbolį? Ar negalime rasti tvaresnių alternatyvų? Pavyzdžiui, galima rinktis ilgalaikes stacionarias žvakides, kurias galima pakartotinai užpildyti vašku. Taip pat galima naudoti natūralias, biologiškai skaidžias medžiagas pagamintas žvakes. Galima atsisakyti dirbtinių gėlių ir puošti kapus gyvomis gėlėmis, kurios po nužydėjimo natūraliai suyra. Taipogi, jei kape palaidoti keli artimieji, nereikia viso kapo apkrauti asmeninėmis žvakutėmis kiekvienam velioniui- užtenka vienos visiems, kaip simbolio. Gal geriau sukalbėkime kiekvienam po atskirą maldą jį prisimindami. Matau, kaip prekybos centruose kalnais prikrauta žvakių. Kiekvieną kartą vis kitokių, skirtingų pagal aukštį, plotį, formą, kad tik negalėtumėte panaudoti darkart, o pirktumėte, pirktumėte, pirktumėte... Mačiau žmonių imančių žvakių po 2-3 blokus, kur viename po kokias 24 stiklines žvakides. Nejučiom susimasčiau: Kiek gi tam vargšui kapinių reiks apvažiuot, kiek kapų apeiti? Ar užteks ilgojo savaitgalio ir šventinės dienos?
Svarbiausia – sąmoningumas ir noras prisidėti prie švaresnės aplinkos. Kyla klausimas, ar gausybė žvakių ir puošmenų iš tiesų yra geriausias būdas pagerbti mirusiuosius? Galbūt svarbiau yra prisiminti juos širdyje, pasidalinti prisiminimais su artimaisiais, aplankyti jų kapus ne tik per Vėlines, bet ir kitomis dienomis. Mirusiesiems nebereikia materialių dalykų jie jau kitame pasaulyje,- nematerialiame. Svarbu, kad juos prisimintume, kad jų atminimas būtų gyvas mūsų širdyse ir perduodamas ateities kartoms.
Ar ne geriau investuoti į atminimo išsaugojimą, o ne į plastiko kalnus? Galime prisiminti artimuosius ne tik žvakėmis, bet ir malda, geru žodžiu, nuoširdžiu pokalbiu su tais, kurie juos pažinojo. Galime papasakoti vaikams ir anūkams apie jų gyvenimą, pomėgius, vertybes. Taip jų atminimas išliks gyvas ir bus perduodamas iš kartos į kartą. Galime inicijuoti atminimo projektus, skirtus pagerbti jų atminimą. Tai gali būti knygos, filmai, parodos ar kiti kultūriniai renginiai. Svarbiausia – kūrybiškumas ir noras išsaugoti jų palikimą. Galima sukurti net virtualius atminimo puslapius, kuriuose būtų galima dalintis nuotraukomis, prisiminimais, istorijomis apie išėjusius artimuosius. Tai būtų puiki vieta, kur galėtų susiburti šeimos nariai, draugai ir kiti žmonės, kuriems jie buvo svarbūs. Tokie puslapiai leistų išsaugoti jų atminimą skaitmeniniu formatu, kuris būtų prieinamas bet kuriuo metu ir bet kurioje vietoje. Be to, tai būtų puiki galimybė perduoti jų istorijas ateities kartoms.
Atsisakyti plastiko kapinėse nėra lengva, nes tai reikalauja peržiūrėti savo įpročius ir tradicijas. Tačiau tai būtina, jei norime gyventi tvariau ir palikti švaresnę planetą ateities kartoms, nes jos ir taip jau gyvens ant perdirbtų produktų. Turime rasti būdų, kaip pagerbti mirusiuosius, nekenkiant aplinkai. Turime prisiminti, kad tikroji pagarba mirusiesiems slypi ne žvakių gausoje, o mūsų širdyse ir prisiminimuose. Galbūt verta pagalvoti apie kapinių tvarkymo taisyklių pakeitimus, skatinant tvaresnius sprendimus. Pavyzdžiui, galima įvesti mokestį už plastiko naudojimą kapinėse arba apriboti jo kiekį. Taip pat galima organizuoti edukacinius renginius, kuriuose būtų skatinamas ekologiškas kapų puošimas. Svarbiausia – bendras sutarimas ir noras keisti esamą situaciją. Taigi, ar mirusiesiems reikia tiek plastiko? Atsakymas akivaizdus – ne. Mums reikia susimąstyti apie savo įpročius ir ieškoti tvaresnių būdų pagerbti mirusiuosius. Turime prisiminti, kad tikroji pagarba slypi ne materialiuose dalykuose, o mūsų širdyse ir prisiminimuose. Išsaugokime jų atminimą, nekenkdami aplinkai. Tegul Vėlinės būna ne tik atminimo, bet ir sąmoningumo šventė.
Atmintis – tai ne žvakės liepsna, nors ji ir graži. Atmintis – tai istorijos, pasakojimai, dainos, nuotraukos, jausmai, kuriuos nešiojamės širdyse. Tai ryšys, kuris niekada nenutrūksta, net kai žmogus iškeliauja į amžinybę. Išsaugokime šį ryšį, puoselėkime prisiminimus ir perduokime juos ateities kartoms. Su kiekviena karta atmintis apie mūsų protėvius ir giminaičius vis blėsta, nes nebelieka gyvų žmonių galinčių apie juos papasakoti. Sugalvokite kaip išsaugoti jų atminimą. Ir atminkime, kad tikroji pagarba mirusiesiems yra gyventi taip, kad jie mumis didžiuotųsi.
Žvelgiant į žvakių nušviestą kapinių peizažą, nejučia pagalvoji, kad kiekviena liepsnelė – tai tarsi mažytė žvaigždė, primenanti apie žmogų, kuris kažkada buvo šalia. Tačiau šalia šios šviesos egzistuoja ir tamsioji pusė – plastiko šešėlis, kuris užgožia gamtą ir teršia aplinką. Ar galime rasti pusiausvyrą tarp tradicijų ir tvarumo? Ar galime pagerbti mirusiuosius, nekenkdami gyviesiems? Kodėl vėlinės vėlyvą rudenį, ar tik ne tam , kad kapus užklojus sniegui, jis paslėptų ir visas vėlinių šiukšles? Tai klausimai, į kuriuos turime atsakyti kiekvienas iš mūsų.
Ir dar... žmonos tikrai reikia lietuvės. Nes gražiai kapus prižiūri .... arba jei gerai prižiūrėsime kapus , ateity visi gyvensime kapinėse, taip kad mūsų eilė rinktis.
