Tai ne spontaniškas ir tikrai labai gerai apmąstytas sprendimas.
Jau iš pat pradžių, kuomet buvau išrinktas Lietuvos regionų partijos Vilniaus rajono skyriaus pirmininku buvo nelengva, nes gavau vieną didžiausių Lietuvos skyrių, kuriame tuomet buvo apie 200 narių. Tačiau net nenumaniau, kad visi tie žmonės yra tiesiog sąrašuose. Aktyvių, arba tų kurie pakėlė telefoną buvo gal tik 30-40 žmonių. Visi kiti - liūnas , o kai kurie net nežinojo, kad yra kažkokios tai partijos sąrašuose. Per gerą pusmetį visus tokius „politinius veikėjus“ išskirsčiau kitur , arba atsisveikinau su jais palikdamas skyriuje apie 60 narių, su kuriais pavyko susisiekti. Ilgainiui buvo sukurta skyriaus interneto svetainė , uždara Facebook grupė, skyriaus nariai pradėjo bendrauti tarpusavyje, jų skaičius išaugo beveik iki 300. Bėda ta, kad niekuomet neturėjome, jokio skyriaus finansavimo. Kuomet kreipėmės į partijos vadovybę, buvo raginama susirinkti GPM ir nario mokestį, kuris turėtų likti skyriaus žinioje. Rinkome , raginome paremti savo draugus... Žodžiu , labai nesiplėsiu, nepavyko. Turėjome atsakingąjį partijos sekretorių , kuris esant nepalankioms sąlygoms, klausimams viską versdavo ant J.Pinskaus bei aštrindavo situaciją sau palankia linkme,. Su J.Pinskumi truputį kitaip,- jis patologinis melagis: gali prižadėti, ką tik nori, tačiau paskui arba nekelia ragelio, arba nieko neprisimena. Paprastai tai reiškia, kad žmona turėjo kitokią nuomonę ir neleido jam tesėti pažado. Tačiau tai tik patogūs pasiteisinimai. Žodžiu kažkas vyksta, bet kaip ir kodėl neaišku, nes visi tyliai niekam nežinant tampo antklodę savo pusėn. Tokia tvarka pasibaigė taip , kaip ir turėjo būti. Pirmininkas nesužiūrėjo žmonos ir partijos sąskaitos, o politiniuose sluoksniuose "Duobkasiu" vadinamas V.Kamblevičius, suko savo slaptus suktus reikaliukus, žodžiu partija artėjo link susinaikinimo ribos.
Iki to laiko jau buvau išrinktas partijos Valdybos nariu, tapau Vilniaus rajono koordinacinės tarybos pirmininku, tačiau supratau, kad Demokratiją mes tik žaidžiame. Kodėl? Ogi todėl, kad viskas yra sprendžiama pogrindiniuose susitarimuose, nuolankumą keičiant į pareigas, lojalumą užsitikrinant pažadais ir t.t. , partija neturi jokio elgesio kodekso, kuriuo turėtų vadovautis partijos nariai. Pakanka tik tariamai laikytis įstatų ir viskas, niekas nesaisto jokio nepagarbaus ar neetiško elgesio.
Pašalinus iš regionų partijos Pinskus supratau, kad iš esmės niekas nesikeičia, nes lengviau sukurti naują, nei sulopyti tą patį. Blogiausiai, kad Partijos išsivalymu turėjęs tapti laikotarpis vėl prasidėjo nuo melo, intrigų, pogrindinių susitarimų ir balto, tačiau jau purvu užpildyto lapo. Negana to buvo nusispjauta ant partijos vertybių ir į ją slaptai priimta visokio plauko, politinių veikėjų liūdnai pagarsėjusių praeityje tiek savo pasisakymais, veiksmais ar nusikaltimais. Neturėjau noro būti su jais tapatinamas, ar kaip kitaip siejamas. Mano nuomonę palaikė ir didžioji dalis mano skyrių narių, bei visi pirmininkai. Agituoti nieko nereikėjo. Patekome į padėtį, kuomet mūsų daug , tačiau , kad kažką pakeisti - negana. Nutarėme negaišti laiko ir jėgų kovai su keliais partiniais funkcionieriais kląsta ir melu valdančiais situaciją partijoje.
Kuomet atėjo laikas dirbti, ruoštis Savivaldos rinkimams partijoje vyksta intrigos, nepasidalijama įtakos sferomis, norima tik vadovauti ir nieko nedaryti, permetant darbus žemesniajai grandžiai. Partijos sekretorius, kuris turėtų kurti skyrius, skatinti sveiką draugišką bendrystės jausmą, naudoja metodą „skaldyk ir valdyk“ priešindamas skyrius. Tai man nepriimtina, todėl, kaip bebūtų gaila, kartu su savo bendražygiais traukiuosi iš partijos gretų. Nesijaučiu išdavęs ar palikęs kitų bendrapartiečių, nes ateityje galbūt dar dirbsime kartu, nes jei atėjai į politiką dirbi vardan Lietuvos, tai susitikt, siekiant bendro tikslo, tikimybė didelė.
Šiuo metu su savo bendražygiais svarstome jungtis prie politinio judėjimo, kuris pateisintų mūsų siekius ir lūkesčius siekiant tikrosios, skaidrios demokratijos, turėtų savo elgesio kodeksą grįstą pagarba kitai nuomonei. Norime dirbti, auggti ir tobulėti, bei matyti, kad mūsų darbas vertinmas ir reikalingas. Tai pakankamai žmogiška ir žemiška, nes visi esame tėvai, piliečiai, patriotai, trokštantys gero Lietuvai, jos žmonėms ir ateities kartoms.